Eatgal į meniu

(Ne)gerbiamieji mūsų istorijų skaitytojai, mes šį kartą primygtinai raikalaujame, jog aitų dabar nuo monitorių nachui visi vaikai, pensininkai, dvasingumo pilnatvę jaučiančios davatkos, nes būtent šios socialinės padermės individai šios istorijos gali nepavežti nerviniu atžvilgiu, ir tas fuck'torius ateityje gali atsigrežti prieš juos pačius ir prieš jų artimą, tai va, kurvos,jūsų bybio dėmesio vertas pasakojimas kaip tik va čia:

Istorija ši atsitiko šiuo metu jau nebeegzistuojančiame kaime, kuris kadaise nešiojo be galo dvasingą vardą-BYBGRAUŽIAI. Gyveno šičia visiškai ramūs ir tamsumoje paskendę žmogeliai, kurių visai nepiso jokios globalizacijos problemos, mokslo pasiekimai, ir vapšie... kas gal būt įdomiau kaimiečiams už:
a) alų,
b) kurvas,
c) samagoną ir Algirdą-Mykolą?
Kaip jau aiškėja iš paskutinio punkto, visi šios legenda tapusios gyvenvietės piliečiai buvo lievi žmonės. Jie per daug nepiso sau smegenėlių, kokia tvarka ir kuria kryptimi tyška jų šūdai, dėl ko ant sienų varva spierma, dėl ko jų otpryskai visi be išimties buvo dawno sindromai, kurie jau ankstyvoj vaikystėje piso rakom savo katytes ir šunukus, dėl ko kaime katastrofiškai greitai nebeliko šių dar šiek tiek padorumo išsaugojųsių padarų.

Gyvenamoji bybgraužiečių buitis taip pat verta atskiro dėmesio. Kaip vieną iš pavyzdžių galime pateikti pavyzdį iš kaimiečių dulkių kuopimo nuo baldų procesą. Bybgraužos nors ir būdami dideli pijokai (samanę baubė kibirom), turėjo neįtikėtinai galingus plaučius, kurių galią ir panaudodavo dulkių naikinimui. O naikindavo jas su šiknos pagelba. Tik įkvėpdavo koks kaimietis masiškiau oro ir į jų šiknas suplaukavo visos kambaryje esančios dulkės. Jomis žmonės atsikratydavo natūraliai- bezdėjimo proceso metu, dėl ko neretai kaime kildavo dulkių audros, kurių metu nepataisomai nukentėdavo aplinkinių kaimiečių trobelės. Tačiau dėl šito nepatogumo pykčių tarp kaimiečių niekada nekildavo, nes visiems viskas buvo pochui.

Deja kaimiečiai nebeilgai džiaugėsi idilišku gyvenimėliu. Vieną gražią (nors kas ti žino) vasaros dieną visame pasaulyje,kiekviename mieste ir beveik kiekviename kaimiečių pilname kaime pradėjo sklisti ir nenumaldomai plisti paslaptingas vyrusas ir moterusas. Sprendžiant iš aptiktos archyvinės medžiagos tie nepažįstamieji buvo lenkų tautybės arba į juos panašūs. Pavyko net nustatyti jų tapatybes. Vyrusas nešiojo Lioleko Pilsudskio, o moterusas vadinosi Žagandrija Kudriavaja. Šie du aferistai neabejotinai prisidėjo prie Bybgraužių išnykimo, bet ir patys atpildo už savo destrukcinę veiklą neišvengė. Pasinaudoję kaimiečių protine tamsybe ir nevalingumu L.Pilsudskis kartu su Ž.Kudriavaja sugriovė prigimtinę kaimiečių psichologinę pisiausvyrą, įteigdami jiems, kad kaimo ateitis be kompiuterio ir pilno pornuchos interneto, bus labai miglota.

Negana to šlėktelė dar beperst'ojo kaimiečiams jobijo smegenis ypač paslaptingu preparatu, turinčiu pavadinimą "LINUX". Kas tai yr, ir koks jo poveikis nežinojo nė pats L. Pilsudskis, nei jo "protingos" storos apimties brošiūros. Ilgus metus Bybgraužiai buvo žulikų įtakoje, kurie pajautę kame yr jų jėga, negailestingai engė ir žemino nekaltus pijokus ir kurveles.

Kaimiečiai neturėdami kitos išeities, valandų valandas tūnojo prie paslaptingų plastmasinių dėžučių, kuriose jie teįžiūrėdavo nešvankius jieblios vaizdus ir dar turėdavo mokėti nepakeliamą duoklę lenkams. Tai buvo nepakeliamas moralinis smūgis kvailiems žmogeliams (babkių net ant alaus nebelikdavo). Didelė dalis kaimiečių dezertyravo į šalimais stūksantį kuš... atsikrapštau, pušinėlį ir ten vienas kitam padėdavo nusižudyti, nes labai bijojo gyvi būdami netekti savo bybių. O netekdavo šio gardumyno per voverių antpuolius... ir gan dažnus.

Taigi pasirinkę mažesnę blogybę iš dviejų blogybių, jie išsaugodavo bent jau bybius, nes numirėlių bybiai voverėms neskanūs. Nespėję išsilakstyti kaimiečiai savo kailiumi patyrė patį tikriausią sodomoną su gomoronu. Paskutinę kaimo gyvavimo dieną, burys miške gyvenusių voverių, puolė pagal slaptą karinės strategijos planą Bybgraužius. Neįsivaizduojamai kraupulingas skerdynes paruošė tenais voverūnės. Kadangi tais laikais šlovingasis GAD'as dar visiškai neegzistavo, taigi ir pagelbėti kolegoms pijokams, žinioj, negalėjo. Kaip gaila... o alalią kiek būt būvį- aina nachui!!!
Jau gerokai po skerdynių į tą vietovę atklydę žmonės pasakoja, kad viskas tenais buvo suniokota- ant skalbinių virvės kabojo prostata su jai priklausiusia apytakos sistema, ant pirmykščio pavyzdžio iešmų puikavosi (lyg keptos 'grill' sosiskos) kaimiečių bybiai. Apie kraujo ir žemės ūkiui keliamos kokybės reikalavimus atitinkančios spermos klanus net nekalbėsime- per daug skaudu.

Vienuose trobelę primenančiuose griuvėsiuose buvo aptiktas ir tūpo šlėktelės likučiai. Kas liko iš kūno nėra žinoma ligi šiolei, bet buvo pastebėti tabaluojantys ant alaus bonkės krašto apsnargliuoti, itin didelių dioptrijų, L. Pilsudskio akinūkai, bei "LINUX"o zarazos receptūros konspektas. Kur prapuolė klastingoji Ž. Kudriavaja nėra tikslių duomenų, tačiau GAD'o pijokai exspertai mano, jog šitai sukai-sabakai, pavyko apduračinti voveres, nes yr nustatyta, kad ji galėjo pasinaudojusi savo ryžos spalvos kušiaplaukiais ir galvos kudlom įsimaišyti į skerdikių būrį, papjauti ir galbūt net išjabašinti rakom du kartus nabašniką L.Pilsudskį.Sklido kalbos, jog ši ištvirkėlė dar ilgus metus po to buvo paėmus nagan net vadovavimą rudnosėms voverėms. Neabejoju, kad toks akibroštas tai ryžai sukai-sabakai pavyko suplanavus sąmokslą. Greitu laiku negyvenama vietovė apaugo pelėsiais ir kerplėšom ir galų gale ši vietovė dingo iš žmonių ,bet jokiu būdu ne iš GAD'iūgų atminties. Sužinojęs tokią šlapimą varančią legendą, ašei pasijutau taip, kaip

LAIKYK BYBIU RANKOJ

Eatgal į meniu