Eatgal į meniu

Pasakojimas apie tam tikrą žmonijos kastą, pilną didingumo ir savimeilės bei ištvirkimo. Nors jie skelbiasi nešantys kažkokio plaukinuoto bybio žodį, tačiau kaip paaiškėjo, iš tiesų tie žmonės neša bybį ant pečių ir tiek.

Jau du tyščius metų ant žemės parazituoja apsimetėlių žulikų gauja, daranti nesuvokiamo mąsto įtaką patikliems kaimiečiams ir iš to turintys neįsivaizduojamą biznių. Jų metinis navaras neblogesnis netgi už kokio nors Kolumbiško narkobarono. Bet koks visų pagaidintas ubliudkas pabaigęs paruošimo lagerių ir išėjęs į žmones, turėjo teisę legaliai plėšti babkes iš nieko neįtariančių pavargėlių ir šiaip dvasios ubagų. Vienintelis Brazius jiem nieko nemokėjo per amžius. Gerai jam… Taip dykinėdami tuos du tūkstančius metų, iš nebeturėjimo kas veikti, pradėjo žmonėm pisti protą apie kažkokį ilgaplaukį hipių, katras, tipo mokėjo daug navarotų padaryti. Nežinia kodėl, bet ubliudkai beveik visi alei vieno tuo tikėjo ir už tai neprieštaraudavo mokėti per visuotines ubliudkų sborkes.

Kad būtų įtikinamiau, šitie pasipūtusios natūros balvaniokai, viešai teigdavo, kad gyvenime jie neturės pretenzijų į bet kokį civilizacijos ir velnio išmislą. Bet paslaptom naudojosi paskutinio modelio mersais prabangiais arba bymeriais… irgi prabangiais. Nevengė kurvų, vaikų ir kaimiečių draugijos, netgi ja džiaugėsi paslapčia. Tiesa ne visi sugebėdavo taip prasigyventi. Dar apmokymų stadijoje kai kurie užverbuoti nelaimėliai iš kaimo, dėl neišmanymo patapdavo pituchais. Tai tokia zarazna liga, kai labai šiknos skylę sopa, be to ji yra plintamojo pobūdžio. Tokius vat izvergus paleisdavo anksčiau laiko iš lageriaus, bo jie labai smirdėdavo, kaip sakoma "pisu paduodavo". Ir eidavo jie nachui su savo pažeistom šiknom ir smegenom per žmones ir veblendavo nei šį nei tą.

Bet štai atėjo toks momentas kai pituchai nusprendė kelti buntą prieš ne pituchus. Ale bybis jiem gavosi, bo ne pituchai kunigiuoncai (taip jie buvo vadinami) sutvarkydavo kunigiuoncus-pituchus kaip švelnią vilną, tie net miauktelt nespėdavo. Tie, kurie likdavo gyvi prisižadėdavo niekam nieko nė bum bum. Bet kur tau pituchas tylės, tik išėjęs iš lagerio teritorijos imdavo nevalingai prieš kaimiečius gaidytis, sakydamas "Man gerai, aš jau pituchas". Taip sakydamas jis galvojo, kad labai protingą ir gilią mintį pasakė, a chuliš, nieko panašaus. Kaimiečiai jų nifiga nesuprato ir po senovei traukė iš kišenės babkes, kad tik tie kunigiuoncai nuo jų atsipistų. Įsižeidę, kad jų skleidžiamos chuinios niekas neima nei galvon, nei burnon, pituchėliai pradėjo rėkti, kad apmokymų lagerio treneriai juos pitušylino be leidimo. Sužinojo apie tai kunigiuoncai-ne pituchai ir labai užpiko, labiau net užu patį Brazių, kai kaimiečiai šumijo.

Ir vieną dieną kažkurio kaimo pijokai ir kurvos prie bažnyčios stovinčioje chalupkėje aptiko kunigiuonco-pitucho liavoną labai atgrasioje pozoje, lyg tai būtų jisai miręs besmaukydamas ir visai nuogas. Bet tiesa kur kas kraupesnė, bo pituchų trenerokai ant nepaklusniųjų savo auklėtinių užsiundė specialiai apmokytą voverių būrį. Dachuja jų tame būrį buvo surinkta keli tuzinai raumeningų, kastruotų piktūnių. Taigi po išsamaus tyrimo GAD'o pijokai nutarė, kad čia būtent tie nenormalūs rudakailiai ir padirbėjo. Kaip po savaitės naravaus gėrimo paaiškėjo šitokios detalės.

Voverės, pagavę pituchą-kaziolą-kunigiuoncą, pririšo jį už kaklo, išvilko nuogai, kaip kokią sabaką ir kožnas voverioncas davė kunigiuoncui per šikną net po keletą "palkų". Pasisnargliavęs ir pagaidintas pasidarė plikšius. Iš skausmo ar tai malonumo blaškėsi ir kriokė ne savu balseliu. Be to visą laiką stovėjo rakom, kas buvo labai patogu voverių baudžiamosios akcijos vyksmui.

Visą naktį linksminosi bielkos, gerai, kad vietoj nerado jos nei alaus nei vynioko su sucharikais. Ajazau kas būt būvi jei dar ir šito gero voveros būtų įkabinę. Kunigiuoncas būtų paskendęs vafliuose ir snargliuose po to. Kad greičiau pitušokas nusibaigtų, voverioncai pabaigi gamint "palkes", kožna su bybiu padaužydavo per kunigiuonco stubirkaulį, tas nuo smūgių net žlegėjo. Pasirodo tokiomis priemonėmis kunigų apmokymų lagerio trinirokai yra susidoroję su daugeliu kunigiuoncų-pituchų, kurie nelaikė liežuvio ir bybio savo vietoje. Vopšym taip, žmonės ir kiti pijokai, patariu po družnomu,neprasidėkit su tais pydarastais sijonuotais, bo gali blogai baigtis- jumi rizikuojate tapti kunigiuoncais-pituchais, psichiniais ligoniais ir šiaip dvasios ubagais, kas beje jum labai ant snukio tinka.

Eatgal į meniu