Žinote visi, jei tik ne visiškai tūpi esate, kad yra kažkur toks kaimas Vilnius. Esate apie jį girdėję nors dėl to, kad ten stoties rajone yra kurvų po 5 litus. Vilnius yra, taip sakant, centrinė Lietuvos šiknaskylė, netgi sakyčiau- makštis. Paklausykite, kas jį įkūrė. Šią istoriją išpešiau iš pedagoginio instituto studentės Tamaros, po to kai ją padariau tris rozus traukinių stoties tūlike (5 litai už kišt-mišt ir čieli 10- už autentišką Vilniaus įkūrimo istoriją).
KAS TAS GEDIMYNAS?
Senai senai, kai dar lietuviai neklausė rusiško popso ir nevažinėjo supuvusiais golfukais su dviem baltom juostom ir bemsais nupjautom duslerkom, Lietuvos kunigaikštis (tai kaip dabar koks vadybininkas ar prekybos agentas) buvo Gediminas. Jis buvo nelabai narsus, naktimis myždavo į lovą ir nemokėjo naudotis e-mailu, bet užtai turėjo daug kareivių ir visokių turtų- cukrinių runkelių, ąžuolinę bytką ir prie to pačio samagono fabrikėlį. Kas tik puolė ant mūsų tėvynės, norėdamas pasigauti sau žemės sklypo prie ežero- ar rudas vaketys, ar ruskis, ar apšepęs pšekas - tą Gediminas tuojau supizdindavo ir pagaidindavo tris rozus iškart, neleisdamas plėšti samagono atsargų. Visi priešininkai ėmė bijoti Gedimino kaip šiandieniniai bedarbiai gauti darbo. Tada lietuviai dar buvo stabmeldžiai: dirbosi sau birkutes iš medžio ir garbino jas.
NU IR TALIAU...
Vieną savaitgalį po algos Gediminas išjojo su chebra į medžioklę. Jojo visi ant medinių arklių, bo tikri dvėsdavo nuo iš Gedimino ir jo šutvės burnų sklindančio samagono ir svogūnų kvapo. Užtai balnai buvo gražiai išsiuvinėti užrašais "open your mind", "fuck off", "tvarka bus" ir panašiai, o prie balno šonų buvo prisegta po nunčiaką iš kandonų, už juostų visi buvo užsikišę po butelį 9,5 laipsnių alaus, o rankose turėjo tvirtai suėmę trečias "noškes". Šautuvų tada dar nė žinoti nežinojo, priešininkus ir žvėris mušė nunčiakais iš brokuotų kandonų ir dusino bybį gerklėn įkišę. Taip visi nujojo į girią, ten medžiojo viską kas kruta.
NU IR PATSAI YDAMUMAS
Atėjus vakarui, visi medžiotojai susirinko į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visus ažumuštus žvėris. Kiek ten jų buvo- daugiau kaip pas mani šiknoj plaukų! Ne zuikių ir ne lapių, kaip dabar, bet visokių didelių, kurių dabar ir zoologijos sode nėra- briedžių ilgais, lyg telekomo kabeliai, bibiais; ryžų vilkų, parfumerinėm savybėm pasižyminčių šeškų, raudonosios armijos partizanų. Pavalgę daktariškos dešros ir pagėrę alauz, kunigaikštis su ponais panorėjo miego, ir Gediminas sumislijo pernakvot miške.Visą naktį kunigaikštis kalbėjo per miegus:
-A jop tvai mat! Kū sakai? Tu čia man? Aik tu nachui? A tikrai? Nu zajabys! Nu tu duodi! Pyze, prabagatesiu!
Ryto metą kunigaikštis va ką nevalingai vapėti pradėjo:
-Nuostabų sapną sapnavau šią naktį! Rodėsi man, kad ant kalno tupėjo didžiulė geležinė voverė. Ir ne tik tupėjo, bet šikčiojo tokiom DIDELĖM geležinėm kanalizacijos dangčio pavidalo spirom, labai tankiai ir su dideliu garsu, lyg šimtas pneumatinių statybininkų plaktukų kaukšėtų. O pašikusi atsisuko į mane ir pasakė-
-"Šito sapno aiškintis pas krivį Pizdeiką neik, klausyk manys- čia kur pašikau pasistatyk pilį, o aplink pastatyk miestą, miestas bus tvirtas kaip mano spiros, ir niekas šito miesto nesupirdolins, netgi euroskeptikai, ginkluoti cukriniais runkeliais".
Taigi ant smūgio Gediminas pastatė pilį (keltuvo neįrengė svolačius) ir pastatė miestą, kurį pavadino Voverilniumi, tik vėliau įvyko spaustuvės klaida ir buvo perpavadinta- Vilnius. Ir dabar, kai nėra kunigaikščių, toje vietoje, kur stovėjo pagonių Švetosios Voverės maldykla, dabar stovi katedros bažnyčia, o jos sklepe dar saugomas Gedimino nunčiakas iš naudotų kandonų.
su dviem baltom juostom ir bemsais nupjautom duslerkom, Lietuvos kunigaikštis (tai kaip dabar koks vadybininkas ar prekybos agentas) buvo Gediminas. Jis buvo nelabai narsus, naktimis myždavo į lovą ir nemokėjo naudotis e-mailu, bet užtai turėjo daug kareivių ir visokių turtų- cukrinių runkelių, ąžuolinę bytką ir prie to pačio samagono fabrikėlį. Kas tik puolė ant mūsų tėvynės, norėdamas pasigauti sau žemės sklypo prie ežero- ar rudas vaketys, ar ruskis, ar apšepęs pšekas - tą Gediminas tuojau supizdindavo ir pagaidindavo tris rozus iškart, neleisdamas plėšti samagono atsargų. Visi priešininkai ėmė bijoti Gedimino kaip šiandieniniai bedarbiai gauti darbo. Tada lietuviai dar buvo stabmeldžiai: dirbosi sau birkutes iš medžio ir garbino jas.
panašiai, o prie balno šonų buvo prisegta po nunčiaką iš kandonų, už juostų visi buvo užsikišę po butelį 9,5 laipsnių alaus, o rankose turėjo tvirtai suėmę trečias "noškes". Šautuvų tada dar nė žinoti nežinojo, priešininkus ir žvėris mušė nunčiakais iš brokuotų kandonų ir dusino bybį gerklėn įkišę. Taip visi nujojo į girią, ten medžiojo viską kas kruta.
pastatyk miestą, miestas bus tvirtas kaip mano spiros, ir niekas šito miesto nesupirdolins, netgi euroskeptikai, ginkluoti cukriniais runkeliais".